
Parapijos istorija
Šv. Antano Paduviečio parapija – Dievo globojama ir nuolat auganti
Kauno Šv. Antano Paduviečio parapija, artėjant jos Globėjo Atlaidų dienai, džiaugiasi galėdama vadintis viena aktyviausių parapijų Kaune. Jai šie metai jubiliejiniai, t. y. nuo parapijos įkūrimo praėjo 90 metų. Tokia proga verta prisiminti nueitą kelią ir pasidžiaugti bei pasidalinti dabarties gerąja praktika.
Šv. Antano Paduviečio parapijos įkūrimo istorija
Bažnyčios statytojas, kun. J. Želvys, yra palikęs užrašytą Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įsikūrimo istoriją, kurioje nuosekliai ir detaliai išdėstomas bažnyčios statymo kelias, parapijos įkūrimas, Dievo pagalba ir velnio trukdymai. Pati mintis Kaune statyti naują bažnyčią buvo iškelta to meto spaudoje, t. y. dienraštyje ,,Rytas“ 1931 metais buvo išspausdinta vieno aktyvaus vietos gyventojo, Simono Zarecko, mintis: ,,Žaliakalniui vienos Prisikėlimo bažnyčios per maža“. Anot kunigo, J. Želvio, bažnyčią galima statyti ten, kur susirenka bent du tūkstančiai tikinčiųjų. Toks skaičius buvo laikomas pakankamu, siekiant parapijos bendruomenės susibūrimo. Jau tuo metu tikinčiųjų skaičius Žaliakalnyje buvo gerokai didesnis: rašoma, kad tuo metu buvo 15 000 tikinčiųjų. Taigi, nelikus abejonėms dėl naujos bažnyčios poreikio ir tas abejones įveikus, 1933 m. buvo įkurta Šv. Antano Paduviečio parapija, kurios žmonės galėjo melstis laikinoje koplyčioje. O vėliau, 1936 metais per vieną vasarą pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Prie statybos darbų prisidėjo parapijos tikinčiųjų aukos. Visa parapijos įkūrimo istorija liudija aktyvų vietos gyventojų veikimą ir iniciatyvas siekiant parapijos įtvirtinimo.
Vietos naujai parapijai paieškos. S. Zareckas dienraštyje ,,Rytas“ akcentavo, kad visas didžiulis tikinčiųjų būrys telkėsi apie nedidukę Prisikėlimo bažnyčią ir vienuolių pranciškonų koplytėlę. Buvo išsakyti du pagrindiniai naujos parapijos būtinumo motyvai: ,,1) tolimesniems VI ir VII fortų (Tvirtovės alėjos ir už jos) gyventojams, ir rajonui tarp Janonio gatvės, Kareivių plento jau toloka į Prisikėlimo bažnyčią; 2) Prisikėlimo bažnyčioje per Sumos Šv. Mišias žmonės jau sunkiai besutelpa“. Taip pat buvo iškeltas klausimas, kurioje vietoje steigti naują parapiją. Dienraštyje buvo išreikštas pastebėjimas, kad parapijos steigimui būtų galima panaudoti sklypą tarp Kareivių plento ir Kapinių gatvės (palei žydų kapines), kuris yra nuomojamas ,,Saulės draugijos“. Straipsnį perskaitę kauniečiai ypatingai susidomėjo išsakyta idėja, kilo daug kalbų, tačiau niekas nesiėmė darbo. Todėl, praėjus pusei metų, pats S. Zareckas savo iniciatyva suformavo naujos parapijos steigimo ir naujos bažnyčios statymo Komitetą: surado keletą asmenų ir sušaukė pas Prisikėlimo kleboną ir tuometinį Kauno Dekaną, kunigą F. Kapočių. Susitikime nutarta: ,,atsižvelgiant į nepaprastai greitą Žaliakalnio ir Vytauto kalno rajonuose katalikų gyventojų skaičiaus didėjimą, jų dvasios reikalams aprūpinti būtinai reikalinga kuo skubiausiai kurti naują parapiją, kuriai patogiausias centras Vydūno al. gale“. Iš pradžių buvo parinktas naujos parapijos pavadinimas Šv. Kazimiero vardu. Po Komiteto steigiamojo susitikimo su prašymu patvirtinti Komitetą buvo kreiptasi į Kauno Metropolijos Kuriją, kuri 1932 m. gegužės mėn. 10 d. prašymą patvirtinto. Komiteto pirmininku paskirtas – kun. F. Kapočius.
Tuomet prasidėjo vietos bažnyčiai statyti paieškos. 1932 m. gegužės mėn. 11 d. Komiteto pirmininkas ir nariai kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir prašė paskirti sklypą naujos bažnyčios statybai Vydūno al. gale. Tačiau ministerija atsakė, kad sklypą jau yra perdavusi kitiems valdytojams ir negali jo perleisti bažnyčios statybai. Toks nesėkmingas bandymas kuriam laikui nutildė Komitetą. Tačiau iniciatorius, S. Zareckas, nerimo, vėl išspausdino straipsnį dienraštyje ,,Rytas“ (1932 m. rugsėjo mėn. 5 d.), kuriame ragino kurti parapijas, net ne vieną, o dvi. Aktyvistas straipsnyje teigė: ,,miesto plitimas eina tokiu smarkiu tempu ir tiek jau pasistūmėjęs, kad šiandien kyla gyvas reikalas steigti dar dvi naujas parapijas, tai VI ir VII fortuose, nes miesto pakraščiai yra jau per daug nutolę nuo bažnyčių ir žmonių religinis gyvenimas šąla“. Tad 1932 m. rugsėjo 28 d. vėl susirinko Komitetas ir nutarė dar kartą kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją dėl anksčiau prašyto sklypo gavimo.1932 m. spalio mėn. 12 d. Komitetas kreipėsi į ministeriją, prašyme akcentavo, kad ,,čia pastatyta bažnyčia bus kartu ir visos Vydūno al., taip pat ir didelės miesto dalies gražiausias papuošalas“. Pastebimos pastangos įtikinti valdžios žmones perleisti sklypą. Tačiau nesėkmingai. Ministerija atsakė, kad pati naudos sklypą savo reikmėms.
Pats kunigas J. Želvys sunkumus dėl žemės gavimo savo prisiminimuose įvardijo kaip velnio trukdymus kurti Bažnyčią (ne tik pastatą, bet visą bendruomenę). Todėl nebuvo galima nuleisti rankų ir pasiduoti. Visai nebetekus vilties gauti žemės, Komiteto pirmininkas ir nariai raštu kreipėsi į ,,Saulės draugiją“, prašydami perleisti du žemės sklypus, esančius prie žydų kapinių ir Kareivių pl., parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. ,,Saulės draugija“ 1932 m. gruodžio 14 d. įsakymu nusprendė sudaryti dovanų aktą ir perleisti sklypus naujos parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. Šis aktas užbaigė rūpesčius dėl žemės.
Naujo Komiteto pirmininko paskyrimas. 1933 m. birželio mėn. 6 d. Komiteto susitikimo metu kun. F. Kapočius, pradėjęs Prisikėlimo bažnyčios statybą, dėl darbo gausumo, atsisakė eiti naujos bažnyčios statymo Komiteto pirmininko pareigų ir parašė prašymą Kurijai atleisti jį nuo minėtų pareigų, o vietoj jo paskirti kun. Juozą Želvį. Kurija įpareigojo J. Želvį rūpintis naujos bažnyčios ir parapijos kūrimo reikalais. Naujasis pirmininkas su džiaugsmu ir energingai ėmėsi statybos darbų, kurie jam itin gerai sekėsi.
Parapijos vardo pakeitimas. Nors iš pradžių buvo nutarta naująją parapiją pavadinti Šv. Kazimiero vardu, tačiau 1933 m. liepos mėn. 10 d. Komitete nubalsuota keisti pavadinimą į Šv. Antano Paduviečio. Pavadinimo keitimo motyvai buvo net keli. Visų pirma, buvo pasisakyta, kad Šv. Kazimiero vardu jau yra parapija Aleksote ir seserų kazimieriečių koplyčia Žaliakalnyje, o Šv. Antano Paduviečio vardu Kaune nėra nei vienos parapijos. Antra, buvo tikėtasi, kad Šv. Antano užtarimu statant bažnyčią, darbai seksis geriau. Ir neapsirikta. Trečia, Šv. Antanas tuo metu buvo labai populiarus visoje Lietuvoje. Taigi, naujos parapijos pavadinimas buvo pakeistas į Šv. Antano Paduviečio.
Parapijiečių maldos. Pardėjus kurti parapiją ir planuojant naujos bažnyčios statybos darbus, buvo prašoma žmonių maldų. 1933 m. birželio mėn. 18 d. suorganizuota pirmoji procesija į būsimą naują parapiją. Procesijoje dalyvavo visi Žaliakalnio katalikai, jos ilgis buvo 5 km. Žmonės eidami meldėsi, buvo giedamos giesmės. Žmonės buvo vieningi. Kun. F. Kapočius pasakė gražų pamokslą apie Bažnyčios plėtimąsi. Kun. J. Želvys savo prisiminimuose rašo, kad ,,visi žmonės iki ašarų susigraudino“. Po procesijos visiems dalyviams buvo išdalinti lapeliai su maldos intencija, tad kiekvienas parapijietis meldėsi ir savo namuose.
1933 m. liepos mėn. 16 d. pašventinta laikina parapijos bažnyčia – koplyčia, kuri buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudos namuose. Ten parapijos žmonės rinkos maldai. Nuo pat laikinosios koplyčios pašventinimo degė keturios žvakutės Šv. Antanui. Buvo panešta, kad kasdien nuo ryto iki vakaro bus deginamos keturios žvakutės Šv. Antano ir Jėzaus Švč. Sakramento garbei. Žmonės meldėsi prie jų. Jiems buvo priminta, kad žvakutės simbolizuoja ir tai, kad visi vieningai turi taupyti ir aukoti, prisidėti prie bažnyčios statybos.
Seneliai ir senelės, kurie gyveno prieglaudoje tame pačiame name antrame aukšte, susirinkę pietų valgykloje, pasimelsdavo naujos bažnyčios intencija, garsiai sukalbėdami tris poterius. Jie taip pat buvo pasikabinę ant sienos Šv. Antano paveikslą.
Mūro bažnyčios statymo darbai prasidėjo 1936 m. kovo mėn. 28 d. Šios dienos ryto Šv. Mišiose, 8.00 val., statybos vietoje susirinko melstis meistrai ir darbininkai, seneliai, vaikeliai iš darželio, mokyklų, buvo begalė žmonių. Visi meldėsi, kad pavyktų greitai ir sėkmingai pastatyti bažnyčią. Žmonės jautė poreikį turėti savo parapijos maldos namus. J. Želvys prisimena, kad ,,Šv. Mišiose dalyvavusieji žmonės graudinosi, nekalbėjo, buvo nusiteikę romiai, susimąstę, buvo jaučiama šventa nuotaika. Ilgai žmonės nesiskirstė iš statybos vietos. Darbininkai, pusę dienos dirbdami, kalbėjo tik patylomis, nes jautė, kad tikrai šventą darbą pradėjo dirbti“. Bažnyčia pastatyta 1936 m. spalio mėn. 23 d. Statybos truko 6 mėnesius ir 25 dienas.
Parapijiečiai. Šv. Antano parapijiečiai beveik visi buvo naujakuriai. Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus Nepriklausoma valstybe, buvo padaryta žemės reforma: daug dvarų visai išdalinta, o kiti sumažinti, Kauno rajonai suskirstyti į sklypus ir išdalinti žmonėms. Šv. Antano parapijoje buvo pristatyta naujų namų (daugiausiai medinių), kur gyveno smulkūs tarnautojai: sargai, vežikai, raštininkai. Vėliau pradėta statyti prabangesnius, didesnius mūro namus, kur gyveno valdininkai. Daugelis parapijiečių, nors buvo neturtingi, tačiau bažnyčią mylėjo ir ją rėmė.
Į namus kunigą priimdavo ne visi, nes buvo juntamas atotrūkis: vieni netikėjo, kiti baiminosi pamokslų, treti nuogąstavo dėl namų švaros ir pan. Tačiau vaikai labai laukdavo kunigo. Dvasininkai lankydavo parapijiečių namus, eidavo į mokyklas, bendraudavo su mokiniais, mokytojais, patys vesdavo tikybos pamokas. Bažnyčioje buvo ruošiami parapijiečiai sakramentams.
Pagal sudarytą to meto sąrašą Šv. Antano Paduviečio parapijos teritorijoje buvo apie 4000 tikinčiųjų katalikų. Jų vis daugėjo, nes parapija kasmet plėtėsi.
Šv. Antano Atlaidų įtvirtinimas. Įkūrus parapiją, buvo prašoma Kurijos leidimo patvirtinti Šv. Antano Atlaidų dieną. 1934 m. gegužės 23 d. iš Kurijos buvo gautas teigiamas atsakymas dėl Šv. Antano Atlaidų, suteikta teisė Birželio 13-ą dieną švęsti kaip šventą dieną. Tad nuo to laiko kiekvieną birželio 13-ą dieną parapijos žmonės nedirbdavo, rinkdavosi bažnyčios kieme, dalyvaudavo Šv. Mišiose, vėliau visi kartu bendrystėje paminėdavo šventę: kartu valgydavo, dainuodavo, bendraudavo. Paminėti Atlaidus atvykdavo žmonės ir iš kitų parapijų. Ši tradicija gyva iki šiol.
Parapija šiandien
Šv. Antano Paduviečio parapijos aktyvumas neblėso ilgus metus nuo pat jos kūrimo. O šiuo metu pastebima, kad jau keletą metų parapija yra ypatingai gyva ir aktyvi, turinti tvirtą ir meilės kupiną bendruomenę. Parapijoje groja, gieda žmonės, įtraukiantys ir kviečiantys prisijungti parapijos gyventojus, norinčius šlovinti Viešpatį giesmėmis. Choras mini Šv. Cecilijos, savo Globėjos, dieną, renkasi bendrystei, dalijasi patirtimi. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia Šv. Cecilijos kuopos ateitininkų grupė, kuri nuolat kviečia ir laukia naujų narių.
Parapijoje labai daug dėmesio skiriama bendrystei, bendruomenės augimui, todėl Šv. Antano parapijos namuose trečiadieniais vyksta bendruomenės susitikimai, kurių metu kunigas veda Šv. Rašto mokymus. Žmonės turi galimybę atrasti laiko skaityti ir suprasti Šv. Raštą, įsigilinti, rasti atsakymus į savo klausimus, pabūti bendrystėje su kitais.
Bendruomenę stiprina ir tai, kad parapijoje yra vietos įvairaus amžiaus žmonėms: vyksta senjorų susitikimai, jaunuolių (14-30 metų) susitikimai, mamų maldos grupė, susitikimai ,,Šeimos šeimoms“. Senjorai dalijasi patirtimis, keliauja į ekskursijas, užsiima edukacinėmis veiklomis, rengia diskusijas aktualiomis temomis. Jaunuoliai taip pat buriasi bendrystei, pasidalijimams apie savo gyvenimo aktualijas, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, išvykos, stovyklos. Mamų maldos grupėje bendrai meldžiamasi, dalijamasi motiniška patirtimi. Susitikimuose ,,Šeimos šeimoms“ vyksta mokymai aktualiomis sutuoktinių santykių temomis, vaikų auklėjimo temomis, šeimos dalijasi patirtimi, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip juos išsprendžia, akcentuojamas šeimos narių ryšys, mokoma jį sukurti. Labai džiugina ir tai, kad parapijoje dirba nuostabūs katechetai, kurie ruošia vaikus I Komunijai, jaunuolius ir suaugusius Sutvirtinimui. Besiruošiančių sakramentams skaičius kasmet auga, todėl parapija nuolat apgaubta vaikiško šurmulio, žaismingumo ir jaunuolių aktyvumo, drąsumo, įžvalgų. O senjorų dėka neužmirštama išmintis.
Šv. Antano parapija garsėja ir tuo, kad sąžiningai ir atsidavusiai skatina besiruošiančių I Komunijai vaikų tėvelių, suaugusių sutvirtinamųjų mokymus apie tikėjimą ir Sakramentų prasmę visus mokslo metus. Vieną kartą per savaitę visi renkasi Parapijos namuose klausyti mokymų, kuriuos veda kunigas, prisijungia ir kiti entuziastingi bei daug žinių turintys dvasininkai, lektoriai. Pastebima, kad tokiu būdu pavyksta pritraukti daugiau žmonių į Bažnyčią, tėveliai atranda ramybę, dalyvaujantys mokymuose žmonės plačiau pažįsta Kristų. Po mokymų kursų girdimi žmonių atsiliepimai, tokie kaip: ,,nežinojau, kad tokių nuostabių susitikimų bažnyčiose vyksta“; ,,pradėjau savo šeimoje pastebėti Dievą“ ir kt. Kitaip tariant, pabaigę mokymus žmonės negaili gerų žodžių apie šį kelią. Dalis jų lieka bendruomenėje, ateina savanoriauti, tampa aktyviais parapijos nariais.
Dar vienas nuostabus Šv. Antano Paduviečio parapijos ypatumas yra tai, kad Sekmadienio ryto Mišiose, kurios aukojamos 10.00 val., būna adoruotojos, kurios prieš Šv. Mišias šlovina Kristų, o Šv. Mišių metu kartu meldžiasi. Po Šv. Mišių adoruotojos ir vienuolės kviečia žmones prisijungti arbatos puodeliui ir pokalbiui. Taip pat daug dėmesio ir meilės rodoma pažeidžiamiems, vargingai gyvenantiems, sunkumus patiriantiems žmonėms. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia Caritas. Savanoriai lanko parapijiečius, dalina maistą ir drabužius sunkiai besiverčiantiems žmonėms.
Šv. Antano Paduviečio parapijos gyventojai pastebi, kad ,,Bažnyčios kunigai yra atsidavę žmonėms, savo tarnystei, todėl kiekvieną žmogų priima su meile, yra atviri pokalbiams“. Kiekvienas žmogus gali registruotis dvasiniam pokalbiui su parapijos kunigu. Tokiu būdu sukuriamas tikras šeimyniškas ryšys tarp visos parapijos narių. Kiekvienas darbuotojas čia taip pat suvokia meilės svarbą žmogui. Parapijiečiai džiaugiasi, kad parapijoje jaučiamas visų jos narių bendras veikimas.
Taigi, minėdama savo 90-metį, Šv. Antano Paduviečio parapija turi viziją kartu su parapijos gyventojais gražioje bendrystėje toliau puoselėti tikėjimą ir bendrą veikimą parapijos labui.
Autorius: Monika Sakalauskaitė
Autoriaus kalba netaisyta
