sAKRAMENTAI

Laidotuvės

Krikščioniškosios laidotuvės

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ (Jn 11,25 – 26)

Nieko nėra sunkiau, kaip patirti bejėgiškumą prie mirštančio žmogaus lovos, prie brangaus žmogaus karsto. Kur tu esi Dieve, apie kurį esu girdėjęs, kad esi ne mirties, o gyvenimo Dievas? Jei esi „Dievas“, tai kodėl nieko nepadarai, kad gyventume? Jei neprikeli mirusiojo, kodėl bent manęs nepaguodi? Tai patys tikriausi klausimai. Tiek tikintys, tiek netikintys išgyvena tą patį išsiskyrimo skausmą, liūdesį, pyktį, depresiją ir derybas su mirtimi. Tik ten, kur netikintis žmogus susitaikys su esama situacija ar save paguos, kad mirusysis liks gyvas vaikuose, savo darbuose, tai krikščionis savo skausme žengia žingsnį toliau. Ir tas žingsnis yra tikėjimo žingsnis. Tikėjimo prisikėlimu, amžinuoju gyvenimu dar niekas racionaliai nėra įrodęs, bet nepaisant „įrodymų“ tikime Jėzaus žodžiais pasakytais Mortai gedinčiai savo mirusio brolio: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ (Jn 11,25 – 26)

Šis klausimas yra kiekvienam gedinčiam: ar tiki, kad Jėzus yra Prisikėlimas ir Gyvenimas? Kad jame telpa ir tai, kas mūsų istorijoje atrodo absurdas? Atsakymas „tikiu“ arba „ne“ yra pasirinkimo momentas, lemsiantis, kaip aš toliau išgyvensiu mirtį ir santykį su mirusiu artimuoju.

Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, kurios gali būti švenčiamos laidojant Bažnyčios narį, t.y. kataliką/ę. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, jeigu ta vienybė su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene (t.y. Bažnyčia) buvo mirusiojo palaikoma, jam esant gyvam. Apie kataliko mirtį reikia pranešti parapijos kunigui, kuriai priklausė velionis (pateikti mirties liudijimą), taip pat ten susitarti dėl šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Jeigu šarvojimo ar laidojimo vieta yra toli nuo mirusiojo parapijos, dėl šv. Mišių ir laidotuvių galima tartis su kitos parapijos kunigu. 

Dėl šv. Mišių ir laidotuvių apeigų privaloma kreiptis likus bent vienai dienai iki laidotuvių (turėti mirties liudijimą arba jo kopiją).

Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

Laidodama savo narius Bažnyčia turi progą išgyventi Kristaus Prisikėlimo — Velykų slėpinį. Žmogiškai sunku skirtis su tais, kurie buvo mums brangūs ir mieli. Tikėjimas Dievu, Kristaus prisikėlimu iš numirusių, amžinojo gyvenimo pažadas visiems krikščionims teikia viltį, kad žmogus, peržengęs mirties slenkstį, neišnyksta, bet stoja Viešpaties akivaizdon. Kristaus kryžius ir Velykų žvakė yra priminimas, kad pats Dievas prisiėmė žmogaus kančią ir mirtį, bet prisikėlė gyvenimui. Kiekvienas, kuris priima žmogumi tapusį, mirusį ir prisikėlusį Dievą Jėzų Kristų, tas atsiveria amžinojo gyvenimo džiaugsmui. Kristuje sudėtos visų krikščionių viltys.

Kunigas turi teisę atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, jei žinoma, jog velionis buvo netikintis; viešas nusidėjėlis, kuris iki mirties neparodė gailesčio ar noro atsiversti; būdamas gyvas pareiškė valią būti palaidotam be bažnytinių apeigų. Tai yra pagarba mirusiojo valiai, kurią, būdamas gyvas, išreiškė žodžiais ar savo elgesiu.

Kodėl malda palydime mirusį krikščionį?

Malda už mirusįjį — tai krikščionių bendruomenės solidarumo, bendrystės ženklas. Padėka Dievui už žmogu, kuris yra didžiausia dovana. Atsiprašymas, permaldavimas už mūsu artimojo klaidas, netobulumus, kuriomis galėjo įžeisti Dieva ir žmones. Per maldą krikščionis pavedamas Dievui, kuriuo gyvendamas žemėje stengėsi pasitikėti. Tai kilniausia dovana mirusiajam, gailestingumo prašymas. Per maldą krikščionys dalyvauja šventųjų bendravimo slėpinyje, per tikėjimą patiria ryšį su tais, kurie iškeliavo į amžinybę pirma mūsų. Malda už mirusį teikia paguodos ir jo artimiesiems, nes išreiškia žmonių bendrystę, norą vienas kitą palaikyti ir stiprinti.

Šventos Mišios už mirusįjį

Pati svarbiausia malda už mirusįjį — tai Šv. Mišios. Jos dažniausiai aukojamos tą dieną, kai krikščionis laidojamas. Šv. Mišiose kviečiami aktyviai dalyvauti ir drauge melstis visi mirusiojo artimieji, giminės, draugai, bendradarbiai ir kaimynai.

Mūsų krašte gyvuoja tradicija prisiminti mirusius žmones jų laidotuvių dieną, praėjus septynioms dienoms, trisdešimčiai dienų ir metams po krikščionio mirties. Mirusiųjų paminėjimams susirenkama į Šv. Mišias, aplankomas kapas, pabendraujama su artimaisiais kukliose vaišėse. 

Šv. Mišiose už mirusius esame kviečiami dalyvauti pilnai ir aktyviai — atsakinėti į kreipinius ir priimti Šventąją Komuniją — taip išreikšti savo tikėjimą, bendrystę su mirusiais krikščionimis. Jei dėl sunkių nuodėmių Komunijos priimti negalime — atliekame Išpažintį.

Mūsų bažnyčioje laidotuvių šv. Mišios aukojamos laidotovių dienos rytais 8:00 val. 

Sudėtinėmis intencijomis už mirusius ir gyvuosius meldžiamasi.

                     Ketvirtadienio vakaro šv. Mišiose 18:00 val.

                     Šeštadienio ryto          šv. Mišiose 10:00 val.   

                     Šeštadieniais prieš     šv. Mišiose 9.30 val. yra giedamas rožančius už mirusius.

Praktiniai patarimai    

Mirusiojo kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, tinka parodyti pagarbą, tačiau tuščias iškilmingumas yra nereikalingas. Svarbūs laidotuvių momentai: budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines, atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusį žmogų. Kartais klaidingai manoma, kad šeimos nariams labiau tinka budėti prie mirusiojo, negu dalyvauti šv. Mišiose.

Nors Bažnyčia labiau vertina paprotį laidoti kūną (taip buvo palaidotas Jėzus), tačiau tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti pagal krikščioniškas laidotuvių apeigas. Tačiau jeigu pasirinkimą sudeginti kūną lėmė motyvai, priešingi krikščionių tikėjimui, velionis negali būti laidojamas pagal krikščioniškas apeigas.

Giesmės, kurios giedamos prie mirusiojo šarvojimo vietoje ir kapinėse, turėtų žadinti amžinojo gyvenimo viltį.

Atsisveikindami su mirusiuoju artimieji ir giminės kartais pabučiuoja velionį, tokiu būdu išreikšdami savo pagarbą ir meilę. Tai turi būti laisvanoriškas veiksmas, todėl netinka versti tai daryti tuos (ypač vaikus), kuriems šis gestas nėra priimtinas.

Atsisveikinimas su velioniu vyksta šarvojimo vietoje, todėl kapinėse, karstas nėra vėl atidaromas.

Yra paplitęs klaidingas paprotys, kad šeimos nariai laidotuvių procesijoje negali nešti gėlių. Tačiau gėlių ar puokščių nešimas liudija apie artimųjų pagarbą mirusiajam.

Kartais giminėms patariama, kad į karstą, ar į velionio drabužių kišenes būtų įdedamos žolelės ar kiti dalykai. Toks paprotys neturi nieko bendra su krikščioniškomis laidotuvių apeigomis, o greičiau primena burtus ar magiją.

Manoma, kad karsto, kryžiaus ar velionio portreto negali nešti giminaitis ar šeimos narys. Jeigu dėl susiklosčiusių aplinkybių giminaičiui tektų nešti vieną šių dalykų, tai jokiu būdu nėra nei nusižengimas, nei nuodėmė. Greičiau tai yra pagarbos ženklas mirusiajam, palydint jį į paskutiniąją kelionę.

Laidotuvių apeigos tęsiamos kapinėse, todėl ten privalu laikytis rimties ir susilaikyti nuo bereikalingų pokalbių (kapo gylio, žemės ar parinktos vietos aptarinėjimo).

Geduliniai pietūs nėra bažnytinių laidotuvių apeigų dalis, tai tradicinis artimųjų susibūrimas, kurio tikslas prisiminti mirusį žmogų. Čia taip pat yra svarbi rimtis ir pagarba velioniui, todėl gausus alkoholinių gėrimu vartojimas, bei gedulinių pietų pavertimas išgertuvėmis tampa akivaizdžia nepagarba mirusiajam ir prasilenkia su krikščioniškąja morale.

Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Nuomonė, kad kapo negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui nuo laidotuvių, nes tai pakenks velioniui, yra visiškai klaidinga. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva.

Lankant arba tvarkant artimųjų kapus, visada verta prisiminti mūsų krikščionišką pareigą melstis už mirusius.

Kaip pasiruošti?

Laidojimo diena dalyvaujama Šv. Mišiose 8:00 val.

Laidojama kasdien, išskyrus sekmadienį,10:30, 12, 13:30 ir 15 val.

Pusvalandį iki laidotuvių yra paimamas laidotuvių kryžius ir kamža iš zakristijos.

Surandamas žmogus, kuris gali nešti kryžių laidotuvių metu.

Kaip paremti parapiją?
This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.
Paremti2 proc. paramaParama remonto darbamsCaritas akcija
Kodėl verta aukoti
This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block. This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.This is some text inside of a div block.
Sužinokite daugiau