Istoriko Mindaugo Balkaus paskaita parapijos bendruomenei

2018-02-01

Mindaugas Balkus

Atkurtos Lietuvos šimtmetis: Kauno vaidmuo valstybingumo kelyje

Vasario 16-ąją minėsime valstybės šimtmetį – modernios Lietuvos valstybės gimimą. 1918 m. vasario 16 d. buvo pradėta kurti moderni valstybė. Moderni todėl, kad kuriant valstybę buvo formuojama pilietinė (ne luominė) visuomenė, valstybę siekta kurti demokratijos pagrindais (ne monarchijos, kaip buvo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštytėje). Moderni Lietuva buvo kuriama kaip tautinė valstybė, už jos vairo buvo daugiausia lietuvių tautybės asmenys. Šiandien savo paskaitoje norėčiau pakalbėti apie Kauno reikšmę Lietuvos valstybingumo kelyje.

Ką tik pradėjusi kurtis moderni Lietuvos valstybė patyrė intensyvius priešiškų jėgų puolimus. Pirmoji jų buvo bolševikai, kurie 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje intensyviai veržėsi į Lietuvą iš rytų. Tada jaunos valstybės institucijoms buvo iškilęs itin grėsmingas pavojus. 1918 m. gruodžio 27 d. dirbti pradėjo jau antroji Lietuvos vyriausybė, kuriai vadovavo Mykolas Šleževičius. Verta paminėti, jog pirmoji Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta Augustino Voldemaro 1918 m. lapkričio 11 d. Artėjant bolševikų daliniams, Vyriausybei likti Vilniuje darėsi pavojinga, jame taip pat ėmė telktis ginkluoti lenkų būriai, tad nutarta visas valstybės įstaigas skubiai evakuoti į Kauną. 1919 m. sausio 2-osios rytą paskutiniu vokiečių traukiniu prekiniame vagone Vyriausybės nariai paliko sostinę ir atvyko į Kauną. Vyriausybė įsikūrė buv. banko rūmuose (dab. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas, Maironio g. 27). Paminėtina, jog šiuose rūmuose 1919 m. balandžio 4 d. prisiekė pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.

1919 m. pradžioje į Kauną persikėlus centrinėms valstybės institucijoms (ministerijoms), mieste tuo metu rezidavo Vokietijos įgaliotinis (komisaras) Liudvikas Zimmerlė, veikė vokiečių kareivių „Soldatenratas“ (kareivių taryba) bei bolševikų „Sovietas“ (darbininkų taryba). Tad mieste nebuvo vieno aiškaus valdžios centro, jautėsi nepastovumas ir pavojus prarasti turimas pozicijas. 1919 m. pradžioje Kaune buvo paskelbta karo padėtis, mieste buvo sustiprinta karinės valdžios kontrolė, didelius įgaliojimus turėjo Kauno miesto ir apskrities komendantas (kapitonas Juozas Mikuckis), buvo apribotos piliečių teisės ir laisvės (spaudos, susirinkimų, žodžio ir kt.). Kaune ėmė telkis kuriamos Lietuvos kariuomenės daliniai (jiems itin pravertė buvusios Kauno tvirtovės kareivinės, sandėliai ir bei kita karinė infrastruktūra).

Jaunai Lietuvos valstybei teko jėga įrodyti savo teisę egzistuoti. 1918–1920 m. jai teko kovoti su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Kaunas taip pat neliko šių įvykių nuošalyje, nors intensyvių kovos veiksmų su išorės priešais beveik nepatyrė, tačiau įvairių maištų ir bruzdėjimų metu teko pralieti savųjų ir svetimųjų kraują.

Kalbant apie pirmąsias lietuvių karių aukas Kaune, tenka paminėti Prano Eimučio tragišką žūtį 1919 m. kovo 18 d. Jaunas, vos 21-erių sulaukęs, savanoris buvo paskirtas saugoti „Metropolio“ viešbutyje apsistojusią JAV maitinimo komisiją. Vokiečiai buvo nepatenkinti šios komisijos buvimu Kaune. Tad kovo 18-ąją prie viešbučio atvyko keliasdešimties vokiečių karių grupė, o vienas iš jų, seržantas, norėjo patekti į viešbutį, tačiau lietuvių sargyba jo neįleido. Dėl įvykusio susistumdymo su vokiečių seržantu H. Zassu, vokiečiai spontaniškai nukovė ėjusį sargybą Praną Eimutį. Jis buvo su deramomis iškilmėmis palaidotas kapinėse Vytauto pr. Pranui Eimučiui atminti ant buv. „Metropolio“ viebučio (dab. Laisvės al. 68) pakabinta atminimo lenta.

Rimtu išbandymu jaunai Lietuvos valstybei ir jos valdžiai Kaune tapo lenkų karinės organizacijos POW (Polska Organizacja Wojskowa) 1919 m. rugpjūtį rengtas perversmas. Ši organizacija, Lenkijos valdžios skatinama, siekė neleisti susikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei, o Lietuvą matė unijoje ar federacijoje su Lenkija. Šis perversmas galėjo būti itin pavojingas Lietuvai, nes lenkų reguliarioji kariuomenė nuo Kauno buvo nutolusi vos 40-45 km atstumu, tad perversmui pavykus lenkų pajėgos Kauną būtų užėmusius dar tą pačią dieną. Tačiau apie POW planuojamą perversmą sužinojo Lietuvos karinė žvalgyba, buvo skubiai suimti jo rengėjai  ir taip buvo sukliudyta itin rimtam pavojui valstybės egzistavimui.

1918 m. Vasario 16-osios aktas numatė, jog „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis“ turėjo kuo greičiau nustatyti Steigiamasis seimas. Pirmuosius dvejus metus po Nepriklausomybės paskelbimo padėtis šalyje dėl Nepriklausomybės kovų buvo egzistenciškai pavojinga, todėl Steigiamojo seimo rinkimai buvo atidėti iki padėtis šalyje bent kiek normalizuosis.

1920 m. balandį įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Juose daugiausiai – 59 vietas iš 112 gavo krikščionių demokratų atstovai. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas susirinko Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinio teatro rūmai) pirmajam posėdžiui, kuriam pirmininkavo žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamasis seimas vienbalsiai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, atkartojančią 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto teiginius, kuri su minėtu aktu sudarė tuometinės Lietuvos valstybės teisinį pagrindą. Tą pačią dieną Steigiamojo seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis, kuris ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

Steigiamojo seimo posėdžiai vyko buvusioje Kauno gubernijos gimnazijoje (dab. Kauno Maironio universitetinė gimnazija, dab. Gimnazijos g. 3). Steigiamajame seime būta daug jaunatviško idealizmo ir aukštų siekių, nes tai buvo gana „jaunas“ Seimas, kadangi 29 jo nariai neturėjo nė 30-ies metų, o vyresnių negu penkiasdešimties metų buvo tik 8. Steigiamasis seimas per savo daugiau nei dviejų metų veiklos laikotarpį buvo itin produktyvus ir priėmė net 268 įstatymus. Iš jų reikšmingiausi: 1922 m. rugpjūtį priimta Lietuvos valstybės konstitucija (veikusi 1922–1928 m.); po ilgų svarstymų priimtas Žemės reformos įstatymas, pagal kurį žemė buvo skirstoma bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. 1922 m. patvirtintas Lietuvos universiteto statutas; priimtas Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įstatymas, kuriais remiantis 1922 m. spalį įvesta sava valiuta – litas.

Tarpukario Kauno išskirtinumas – mieste rezidavęs diplomatinis korpusas. 1921–1922 m., kuomet Lietuvą pripažino dauguma užsienio valstybių, laikinojoje sostinėje jos pradėjo steigti savo diplomatines atstovybes. XX a. 4 deš. ypač daug jų veikė V. Putvinskio gatvėje.

Kaunas buvo šalies laikinoji sostinė beveik du dešimtmečius. Net ir 1940 m. vasarą, kai Vilnių Lietuva buvo atgavusi jau daugiau nei pusmetį, pagrindinės valstybės institucijos (Prezidentas, Seimas, Vyriausybė) teberezidavo Kaune. Prezidentūra veikė buv. Kauno gubernatoriaus rūmuose (dab. Vilniaus g. 33), Seimas iki 1927 m. dirbo buv. Kauno gubernijos gimnazijos pastate, o po septynerių metų sušauktas Seimas 1936–1940 m. jau dirbo neseniai pastatytuose Teisingumo ministerijos rūmuose (dab. Kauno filharmonija, E. Ožeškienės g. 12). Vyriausybė 1921–1940 m. dirbo buvusiuose Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rūmuose (dab. VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58).

1919–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos kariuomenės centras. 1919 m. gegužės 12 d. Rotušės aikštėje įvyko pirmoji vieša Lietuvos kariuomenės priesaika. Kauno įgula buvo didžiausia šalyje. 1920 m. ją sudarė apie 5 tūkst. karių, taikos metu ji buvo kiek mažesnė. Didžiausi Kaune dislokuoti daliniai buvo 2-asis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulkas (Žemuosiuose Šančiuose), 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas (Aukštojoje Panemunėje), 1-asis husarų didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas (Radvilėnų pl., ten kur dabar įsikūrusi Viešojo saugumo tarnyba). Kaune taip pat veikė Dr. Jono Basanavičiaus vardo karo ligoninė, Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, Tyrimų laboratorija (čia visai greta, senasis KTU Cheminės technologijos fakulteto pastatas – pirminė jo paskirtis – kariuomenės laboratorija). Be to, verta paminėti, jog Kaune, kaip ir likusioje Lietuvos dalyje beveik visą tarpukario laikotarpį (išskyrus 1926 07 02-12 18 d.) galiojo karo arba sustiprintos valstybės apsaugos padėtis. Pagrindinis pretekstas jos palaikymui buvo tarpvalstybinės įtampos su Lenkija. Esant karo padėties režimui visuomenės laisvės buvo apribotos, pvz., po nustatyto laiko (naktį) buvo draudžiama vaikščioti po miestą ir pan.

Kalbant apie valstybingumo simbolius Kaune, viena svarbiausių vietų – Karo muziejus (įkurtas 1919 m.) ir jo sodelis. 1928 m. gegužės 15 d. jame buvo atidengtas Laisvės paminklas, sukurtas skulptoriaus Juozo Zikaro. Karo muziejaus sodelyje buvo įamžintos Nepriklausomybės kovos ir jų didvyriai (Povilas Lukšys, Antanas Juozapavičius, Silvestras Žukauskas ir kt.). Karo muziejaus sodelis ilgainiui tapo bene svarbiausia valstybinių švenčių minėjimų vieta ir miestiečių sąmonėje vaidino reikšmingą simbolinį vaidmenį. Kasdien šiame sodelyje buvo atliekamos Vyčio Kryžiaus vėliavos pakėlimo ir nuleidimo bei už Nepriklausomybę žuvusių karių pagerbimo apeigos. 1936 m. buvo atidaryti dabartiniai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai (archit. V. Dubeneckis, inž. K. Reisonas bei K. Kriščiukaitis).

Kita tautiškai-religiškai itin reikšminga vieta – Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. 1922 m. buvo pasiūlyta pastatyti didingą bažnyčią, kuri simbolizuotų atkurtos Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartu tai turėjo būti lietuvių tautos padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolis. Taip pat ji turėjo tapti tautos panteonu – itin nusipelniusių asmenų laidojimo vieta. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statyba buvo pradėta 1934 m. vasarą. Bažnyčios pamatus pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, dalyvaujant Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai.  Į pamatus buvo įmūrytas kertinis akmuo, atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno. Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos buvo vykdomos iš tikinčiųjų aukų. Tačiau dėl 1940 m. vasarą prasidėjusios sovietinės okupacijos statybos sustojo, vėliau bažnyčia buvo nacionalizuota ir atimta iš tikinčiųjų bendruomenės, o grąžinta tik vėl atgavus Nepriklausomybę 1990 m.  Bažnyčia konsekruota tik 2004 m.

    Kalbant apie Katalikų bažnyčią ir Kauną, būtina paminėti, jog 1926 m. balandžio 4 d. buvo įkurta Kauno arkivyskupija. Popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri sutapo su tuometinėmis Lietuvos Respublikos ribomis. Kauno arkivyskupas buvo paskirtas Lietuvos bažnytinės provincijos galva – metropolitu.

Kalbant apie valstybingumą, dera paminėti intelektualinį valstybės aruodą – aukštąsias mokyklas. Būtent laikinojoje sostinėje tarpukariu telkėsi Lietuvos aukštojo mokslo potencialas. Dar 1920 m. Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai. 1922 m. jų pagrindu įkurtas Lietuvos universitetas (1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). Pirmieji universiteto rūmai buvo K. Donelaičio ir Mickevičiaus g. kampe, dabar Kauno technologijos universitetas. Universiteto iniciatyva 1923 m. Aukštosios Fredos dvare įkurtas Botanikos sodas. Universiteto sudėtyje taip pat buvo 1919 m. Tado Ivanausko įsteigtas Zoologijos muziejus. Iki nepriklausomybės netekties 1940 m. VDU išleido apie 3790 absolventų. Be VDU, Kaune veikė ir daugiau aukštojo mokslo įstaigų. 1919 m. Juozas Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą, kurią vėliau suvalstybinus 1933 m. ji tapo Kauno konservatorija. 1936 m. Vilijampolėje atidaryta Veterinarijos akademija. 1921 m. Kaune įsteigti Aukštesnieji karininkų kursai, iš kurių 1938 m. išsivystė Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla. 1939 m. Kaune įsteigtas Lituanistikos institutas (po metų perkeltas į Vilnių), kurio tikslas buvo tirti Lietuvos istoriją, kalbą ir tautosaką.

Tarpukario Kaune susitelkė kūrybingiausių menininkų branduolys, buvo kuriamos įvairios kultūros ir meno institucijos. 1920 m. Miesto teatro rūmuose įkurtos Dramos ir Operos vaidyklos. 1925 m. jų ir baleto trupės pagrindu sukurtas Valstybės teatras (pirmasis profesionalus teatras Lietuvoje). 1920 m. atidaryti Piešimo kursai, vėliau išaugę į Meno mokyklą (1939 m. ji įgijo aukštosios mokyklos statusą). 1923 m. Ąžuolų kalne pastatyti Meno mokyklos rūmai, 1925 m. greta jos iškilo laikinoji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerija.

Kaune – pagrindiniame šalies mieste tarpukariu buvo organizuojami įvairūs nacionalinio masto renginiai. 1924, 1928, 1930 m. Petro Vileišio aikštėje vyko Dainų šventės, sutraukusios keliasdešimt tūkstančių lietuviškai dainai neabejingų lietuvių. 1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. Kaune surengtas Pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas, į kurį susirinko virš 100 tūkstančių tikinčiųjų. 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. Kaune vyko pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, kurio tikslas buvo siekis suvienyti lietuvius emigrantus su gimtinėje likusiais tautiečiais, skatinti jų bendradarbiavimą bei pasiryžimą dirbti Tėvynės naudai.

1940 m. vasarą Lietuva buvo okupuota sovietų. Šalis buvo intensyviai ruošiama visiškam sovietizavimui. Priešintis sovietų okupacijai dar 1940 m. rudenį Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), vadovaujamas pulkininko Kazio Škirpos. Ši organizacija pradėjo burti pogrindines aktyvistų grupes, kurių tikslas buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą – ligtolinį savo sąjungininką, sovietams teko skubiai trauktis, o lietuviams tai davė progą išvyti sovietus iš savo šalies ir bandyti atkurti valstybę.

Lietuvoje kilo sukilimas, kurio centru tapo Kaunas. Sukilėlių tikslas buvo atkurti Nepriklausomybę dar prieš vokiečiams įžengiant į Kauną ir taip parodant, jog jie atėjo į valstybingumą atkūrusią Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungos vakarinę teritoriją. Sukilimas prasidėjo dar tą pačią naktį iš birželio iš 22-osios į 23-ąją. Tuomet sukilėlių buvo užimtas Kauno radiofonas (Daukanto g.), Radijo stotis (Vaižganto g.), Centrinis paštas Laisvės al., Centrinė telefono-telegrafo stotis (Ožeškienės g.). Ir štai jau kitą dieną, 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną Leonas Prapuolenis paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. LAF rėmėjų ir sukilimo narių daugumą sudarė jaunimas – studentai, gimnazistai, kareiviai, karininkai, šauliai bei kiti neabejingi piliečiai. Vienas iš LAF štabų Kaune įsikūrė Kristaus Prisikėlimo parapijos senelių namuose Aukštaičių g. 4, kitas štabas apsistojo Tyrimų laboratorijos pastate (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas). Sukilimo dalyviai turėjo užimti Kauną iš vidaus, vengiant atvirų ir pavojingų susidūrimų su sovietų kariais. Birželio 22-25 d. vyko atkaklios kovos su besitraukiančiais sovietais, intensyvios kautynės virė Senamiestyje ties Daukšos gatve, prie Aleksoto tilto bei Juozapavičiaus pr. Žemuosiuose Šančiuose. Aktyvūs sukilėlių veiksmai neleido siautėti besitraukiantiems demoralizuotiems raudonarmiečiams. Iš viso Kaune veikė iki 6 tūkst. sukilėlių.

Birželio 24 d. buvo išleistas sukilėlių laikraštis „Į Laisvę“, į pirmąjį posėdį susirinko Laikinoji vyriausybė. Jos laikinuoju vadovu tapo prof. Juozas Ambrazevičius. Laikinoji vyriausybė ėmėsi atstatinėti sovietų pradėtą naikinti Lietuvos ūkinę ir teisinę sistemą, atšaukti sovietinės valdžios nutarimus. Tačiau šio sukilimo pakiliai dvasiai nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Jau birželio 26 d. į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė, kurį laiką vokiečiai dar leido veikti Laikinajai vyriausybei, tačiau liepą įvedus vokiečių civilinę administraciją, 1941 m. rugpjūtį Laikinoji vyriausybė vokiečių sprendimu buvo paleista. 1941 m. birželio sukilimas, kurio židinys buvo Kaune, įprasmino Lietuvių tautos valią būti laisva, tačiau stiprios svetimos jėgos jai to pasiekti neleido. Hitlerinės Vokietijos okupacija Kaune truko 1944 m. rugpjūčio 1 d., kada vokiečius išstūmė Raudonoji armija.

1944 m. sugrįžus sovietams buvo stengiamasi visokeriopai slopinti valstybingumo dvasią, patriotines Kauno gyventojų nuotaikas. Buvo siekiama pakirsti miesto humanitarinę inteligentiją ir Kauną paversti technokratų miestu. To siekiant 1950 m. Kauno universitetas buvo likviduotas. Jo vietoje įkurtas Kauno politechnikos institutas ir Kauno medicinos institutas.

Sovietinė valdžia ėmėsi griauti ir diametraliai keisti tradicinę lietuvių krikščionišką vertybinę ir pasaulėžiūrinę sistemą. Imtos drausti Nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 m.) švęstos valstybinės šventės (ypač Vasario 16-oji), taip pat draustos ir religinės šventės. Tačiau nemaža visuomenės dalis nenorėjo eiti konformistiniu keliu ir susitaikyti su sovietų įvestu režimu. Nuo pat okupacijos pradžios sovietinei tvarkai nepritariantys kauniečiai siekė išreikšti savo protestą prieš gniuždantį sovietų režimą ir jo ideologiją. Tokio taikaus pasipriešinimo vienu iš simbolių tapo Vėlinės – nuo seno Lietuvoje švenčiama šventė, mirusiųjų pagerbimo diena. Jos metu kauniečiai eidavo į miesto kapines Vytauto prospekte (sovietmečiu pavadintas Ramybės parku) ir lankydavo žymių lietuvių kapus, dėjo gėles prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“, kapinėse buvo giedamos religinės giesmės, dainuojamos tautinės dainos, kurios reiškė, jog tautinės vertybės buvo gyvos žmonių širdyse.

Kauno istorijoje išsiskiria 1956-ųjų Vėlinės, kurių metu įvyko viena didžiausių pasipriešinimo sovietinei sistemai demonstracijų. Prie šių Vėlinių masiškumo prisidėjo ir tai, jog tomis dienomis socialistinio lagerio žmonėms sužibo viltis, jog galbūt sovietinį režimą galima įveikti – Vengrijoje kilo antisovietinis sukilimas, tačiau jį sovietai netruko žiauriai numalšinti. 1956 m. lapkričio 2-osios vakare į kapines Vytauto pr. susirinko apie 10 tūkst. žmonių, kurių nemažą dalį sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Minia rinkosi prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“, imta giedoti „Marija, Marija“, Lietuvos himną bei įvairias patriotines dainas. Susirinkusieji skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rankas nuo Vengrijos“. Minėjimo dalyviai, apimti pakilaus patriotinių jausmų proveržio, sugebėjo iš šalikų bei skarelių sudaryti bent dvi Lietuvos vėliavas.

Susirinkusiųjų į Vėlinių minėjimą entuziazmas ėmė įgauti pagreitį ir jie pradėjo plūsti į gatves. Kareiviai ir milicininkai bandė pastoti kelią, tačiau gausingai miniai pavyko prasiveržti. Kareiviai ir milicija gaudė aktyviausius šio minėjimo dalyvius ir juos grūdo į specialius automobilius. Galinga demonstrantų eisena pasuko į Laisvės alėją ir judėjo link Vykdomojo komiteto rūmų (dabar juose įsikūrusi Kauno miesto savivaldybė). Laisvės alėjoje prie Centrinio pašto buvo parengtos užtvaros iš sustatytų automobilių bei išsirikiavusių kareivių eilių. Daugelis eisenos dalyvių nesiryžo stoti į kruviną kovą su ginkluotais režimo talkininkais, todėl minia pamažu menko. Saugumiečiai ir policininkai gaudė aktyvius demonstrantus ir juos suimdavo. Iš viso buvo sulaikyti 85 demonstracijos dalyviai (daugiausia studentai), kai kurie buvo nuteisti kalėti.

Sovietinė valdžia suvokė, jog jaunimas jos atžvilgiu yra pavojingiausia tautos dalis, nes ji turi ryžto ir valios veikti, tad valdžia ėmėsi intensyvinti sovietinį indoktrinavimą mokyklose ir institutuose. Vytauto prospekto kapinės, kaip potencialus antisovietinių neramumų židinys, buvo likviduotos 1959 m. Tačiau kauniečių antipatija sovietiniam režimui nenuslopo, ji vėl prasiveržė 1972 m. pavasarį.  

19-os metų jaunuolis iš Kauno – Romas Kalanta nesusitaikė su sovietiniu režimu ir ryžosi verčiau mirti negu gyventi konformistinį gyvenimą. 1972 m. gegužės 14 d. vidurdienį Kauno muzikinio teatro sodelyje Romas Kalanta ryžosi lemtingam žingsniui – jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“, apsipylė benzinu ir tapo gyvu fakelu. Stipriai apdegęs jis buvo nuvežtas į vieną iš Kauno ligoninių, tačiau kitą dieną mirė. Galbūt savo mirties dieną Romas Kalanta pasirinko ne atsitiktinai – po savaitės Maskvoje viešėjo JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Galbūt jaunuolis vylėsi, jog tuomet Vakarų pasaulį lengviau pasieks žinia apie šį protesto žingsnį.

Ši Romo Kalantos auka Kaune sulaukė didelio atgarsio ir tapo paskatinimu nonkonformistiniam jaunimui parodyti antipatiją sovietiniam režimui. Gegužės 18 d. įvyko velionio laidotuvės, tačiau saugumiečiai, bijodami, kad jaunuomenei šios laidotuvės netaptų proga surengti antisovietinių riaušių, laidotuves paskubino, jose nebuvo leista dalyvauti platesnei kauniečių publikai, o tik velionio artimiesiems ir šeimos nariams. Romainių kapinių prieigos, kuriose buvo laidojamas Romas Kalanta, buvo apsuptos milicijos. Tačiau jaunimas nebuvo linkęs taip lengvai nusileisti ir sužinojęs, jog saugumas neleidžia pagerbti tokią didelę auką atidavusio žmogaus, ėmė organizuotis ir entuziastingai žygiuoti miesto centro link, skanduodami „Laisvę Lietuvai!”. Tarp įsiaudrinusios jaunimo minios ir milicijos ėmė kilti susidūrimų, Laisvės alėjoje demonstruotojai bandė statyti barikadas. Jaunimas žūtbūtinai siekė parodyti savo neapykantą sovietinei sistemai. Neramumų malšinimui į Kauną atvyko Vidaus reikalų ministerijos pajėgos, apsiginklavusios riaušių malšinimo priemonėmis. Sovietų jėgos struktūros ėmė spausti demonstrantus ir intensyviai juos vaikyti. Neramumai tęsėsi ir gegužės 19-ąją, tebevyko jaunimo susidūrimai su milicija bei kariuomenės daliniais, dalis protestuotojų buvo suimti, nuvežti tardyti, kiti buvo vežami į Kauno apylinkes ir ten paleidžiami.

Malšinant demonstraciją Kaune dalyvavo apie 7000 jėgos struktūrų darbuotojų, buvo sulaikyta apie 400 protestuotojų. Sovietinė valdžia nesurengė masinio teismo proceso (laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti 8 dalyviai), tačiau šiuose įvykiuose dalyvavę jaunuoliai buvo laikomi sovietinės santvarkos priešais, jiems buvo apsunkintos darbo bei mokslo galimybės. Po šių įvykių imta varžyti lietuvišką kultūrą ir meną, siekta juos galutinai palenkti sovietine kryptimi. Sovietai apšmeižė Romą Kalantą paskelbę jį psichikos ligoniu. Tik 1989 m. Romo Kalantos auka buvo pradėta oficialiai pripažinti kaip sąmoningo žmogaus protesto forma. Jo atminimui Kaune pavadinta gatvė bei mokykla, jo žūties vietoje pastatyta R. Antinio skulptūrinė kompozicija „Aukos laukas“.

Verta paminėti, jog 1972 m. Kaune buvo pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Tai leidinys, be nutylėjimų skelbęs apie varžomos ir stelbiamos Bažnyčios padėtį Lietuvoje, tikinčiųjų teisių persekiojimus.

XX a. 9 deš. pabaigoje M. Gorbačiovo glasnost ir perestroika politika teikė vilčių, jog režimas atlaisvins varžtus ir socializmas taps žmogiškesnis. Ta viltimi 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė. Ilgai netrukę, kauniečiai susiorganizavo ir birželio 10 d. Architektų namuose išrinko LPS Kauno zonos iniciatyvinę grupę. 1988 m. rugpjūčio 1 d. pradėtas leisti laikraštis „Kauno aidas“, kuris Kaune tapo pagrindiniu sąjūdiečių spaudos organu. Kauno sąjūdiečiai pasižymėjo veiklumu ir iniciatyvumu bendroje LPS veikloje. Kauniečiai dažnai laikomi radikaliuoju Sąjūdžio sparnu, kadangi jie nuo pat pradžių aiškiai pasisakė už nepriklausomybę ir ragino jos atkakliai siekti. Tai sietina su tuo, jog Kaune per visą sovietmetį išliko gyvybingas pirmosios Nepriklausomybės metais išsiugdytas aiškus patriotinis-tautinis nusistatymas.

Sąjūdžio metais Kaune kaip ir visoje Lietuvoje išaugo pilietinis visuomenės aktyvumas, žmonės ėmė nebijoti viešai kalbėti ir išsakyti sovietiniam režimui nepalankią poziciją. Kaunas ir kauniečiai buvo ypatingame tautinio atgimimo pakilime, jie buvo kupini idėjų, iniciatyvų siekiant tuometinę santvarką padaryti humaniškesne, priartinti ją prie tautinių siekių. 1989 m. daugelis Kauno viešųjų objektų bei gatvių ėmė atsikratyti ideologiškai angažuotų pavadinimų ir atgauti savo senuosius vardus (pvz. Lenino prospektas vėl tapo Vytauto pr., Raudonosios armijos prospektas susigrąžino Savanorių pr. vardą ir kt.).

Kadangi buvo juntama, jog sovietinis režimas darosi ne toks nuožmus, kauniečiai ėmė siekti atkurti pokario metais okupantų sunaikintus svarbius miesto dvasiai objektus, iš kurių vienas svarbiausių – Karo muziejaus sodelis. Lietuvos Kultūros fondo Kauno tarybos veiklos dėka Karo muziejaus sodelis 1988 m. pradėtas atkurti pagal architekto Algimanto Sprindžio parengtą projektą: 1988 m. atstatyti J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Kudirkos ir Maironio biustai, 1989 m. į sodelį sugrįžo Laisvės, Žuvusiems už Lietuvos laisvę bei Nežinomojo kareivio paminklai, taip pat atstatyti ir kiti prieškariu buvę žymių tautos veikėjų biustai bei mediniai kryžiai.

Kitas svarbus Kauno atgavimas – tai Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas bendromis Lietuvos bei išeivijos mokslininkų pastangomis. 1989 m. rugsėjį atkurtasis universitetas pradėjo veiklą su trimis fakultetais – Ekonomikos, Humanitarinių bei Tiksliųjų mokslų. Jo atkūrimas Kaune tuomet buvo viltingas žingsnis akademinės laisvės prasme, nes VDU buvo kuriamas pagal artes liberales (laisvųjų menų) principus, kurie sovietiniame universitete buvo nesuvokiami.

Sąjūdžio laikotarpį Lietuvoje vainikavo 1990-ųjų kovo 11-oji, kai išsipildė daugelio puoselėta viltis ir Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę. Kaunui atsivėrė naujų vilčių ir naujų iššūkių laikotarpis.

1990 m. birželį Kaunas davė startą sovietinių okupacijos simbolių griovimui. „Jaunosios Lietuvos” judėjimo nariai nuvertė buvusių komunistų veikėjų Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bei Felikso Dzeržinskio biustus. Rugpjūčio mėn. buvo demontuoti Vladimiro Lenino ir Keturių komunistų paminklai.

Tačiau Sovietų Sąjunga nenorėjo lengvai paleisti Lietuvos iš savo glėbio. Ekonomine blokada, o vėliau ir smurtu buvo siekiama palaužti visuomenės laisvės siekį, įbauginti žmones. 1991 m. sausio 13 d., SSRS ginkluotosioms pajėgoms užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus Vilniuje, tą pačią naktį 2 val. 47 min. iš nepriklausomos LTV Kauno redakcijos prasidėjo ilgiausia teletransliacija, be pertraukų trukusi 72 val. 8 min. Laisvės gynėjai budėjo Juragių radijo ir televizijos, Sitkūnų radijo stotyse ir jų prieigose. Žmonės taip pat būrėsi prie LTV Radijo ir televizijos pastato S. Daukanto g., taip pat prie radijo stoties pastato Vaižganto gatvėje. Tąkart Kaune ir Kauno prieigose sovietai nedrįso panaudoti smurto. Minint Sausio 13-osios įvykių 20-metį, 2011 m. sausio 13 buvo atidengta atminimo lenta prie Kauno televizijos redakcijos pastato.

Lietuvos valstybingumo kelyje Kaunas vaidino neeilinį vaidmenį. Kai kada Kaunas ir kauniečiai netgi buvo svarbesnis ar veiklesnis negu Vilnius ir vilniečiai, nes Kaune buvo susitelkęs valstybinės ir tautinės orientacijos visuomenės aktyvas, Kaunas puosėlėjo tarpukario Lietuvos valstybingumo tradicijas, išlaikė istorinę atmintį. Kaunas išlieka vienu svarbiausių šalies miestų. 2018 m. rugsėjį Kauną ketina aplankyti ir Popiežius Pranciškus.

Dėkoju už dėmesį!