Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės 74-ųjų kankinystės metinių minėjimas

2018-01-04

Sausio 4  dieną Kauno  Šv. Antano Paduviečio parapijoje paminėtos Dievo tarnaitės Elenos spirgevičiūtės 74 – osios žūties metinės. Ta proga Šv. Mišių šventimui vadovavo Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos Kauno arkivyskupijoje postulatorius kun. Andrius Končius, drauge koncelebravo kun. Robertas Urbonavičius, kun. Nerijus Pipiras, kun. Žilvinas Zinkevičius, br. kun. Juozapas – Marija Žukauskas OFM. Drauge meldėsi skautų atstovai ir jų dvasios tėvas kun. Arūnas Jankauskis. Dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų. Sakydamas homiliją, kun. R. Urbonavičius išryškino pazsirinkimo svarbą, akcentuodamas, kad Elena gali būti puikiu pavyzdžiu tiems, kurie šiandien yra pasirinkimų kryžkelėje. Po Šv. Mišių parapijos namuose vykusiame susitikime – pokalbyje apie Eleną kun. N. Pipiras pasidalijo mintimis apie Dievo tarnaitės dvasinį pasaulį, atsiskleidžiantį išlikusiuose jos dienoraščio puslapiuose. Kun. A. Končius kalbėjo  apie beatifikacijos bylos eigą. Vyko diskusija. Vėliau prie Elenos brolio Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu buvusioje Spirgevičių sodybos vietoje pastatyto paminklo buvo meldžiamasi, prašant, kad Elena būtų pripažinta palaimintąja, sugiedota giesmė „Marija, Marija“. Paminėjime dalyvavo ir Elenos brolis Č. Spirgevičius.

ELENOS SPIRGEVIČIŪTĖS DVASINIS PASAULIS

Kun. Nerijaus Pipiro pranešimas

Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 metų gruodžio 22 dieną kauniečių tarnautojų šeimoje, 1925-ųjų sausio 11 dieną ji buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. Krikštijo tuo metu kleboną kun. P. Vaitiekūną pavadavęs kun. P. Šidlauskas. 1928 metais Elenos tėvas Stasys Spirgevičius iš Lietuvos kariuomenės savanorio J. Lukoševičiaus nusipirko žemės sklypą Tvirtovės alėjoje, Kaune, ir ten šeima pasistatė namus. Spirgevičių vyriausia dukra Elena buvo tyli, ne itin stiprios sveikatos mergaitė.

Elenutė nuo kūdikystės, pagal mamos pasakojimą, turėjo stuburo deformaciją. Tėvelis dirbdamas spaustuvėje nemažai uždirbo ir galėjo nemažai išleisti dukros gydymui. Taigi mama, 1926 metų vasara, kreipėsi į geriausius Kauno gydytojus, tokius kaip Mogentorių ir Mildą Stachovienę. Gydytojai apžiūrėję Elenutę, kuriai tuo metu buvo tik dveji metukai, priėmė sprendimą – vaiką būtina sugipsuoti. Apie galimas komplikacijas tuo metu niekas nenutuokė. Motina su dukrele išėjusios iš gydytojo kabineto braukė ašaras ir graudžiai kūkčiojo. Netikėtai prie jų priėjo medicinos seselė, kuri žinojo medikų sprendimą. Ji patarė guldyti mergaitę ant labai karšto smėlio ir aistringai melstis. Motina paklausė patarimo ir pradėjo gydyti dukrytę.Elenutė kažkaip nesąmoningai atrado jėgų ir kentėjo iš paskutiniųjų. Motina pastebėjo, kad smėlyje tik vienoje vietoje vietoje buvo prakaito pėdsakai, toje vietoje kur buvo ligos židinys. Po eilės seansų Elenutė pasveiko. Gydytojai patikrinę Elenutės sveikatos būklę, konstatavo – mergaitė sveika. Tai stebuklas! Jo pradžia – seselės patarimas, Elenutės kantrybė ir pabaiga išgijimas.

1931 metais Elena pradėjo lankyti Kauno 15-ąją vidurinę mokyklą, buvusią netoli namų; nuo 1933-iųjų lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. Ją uždarius,  1943-aisiais baigė Kauno VIII gimnaziją.

Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą, mat svajojo tapti vaikų gydytoja. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, siekė tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko, liko padėti šeimai. Visą laiką buvo pavyzdinga katalikė, uoli adorantė, skautė.

Elena rašė dienoraštį. Iki mūsų dienų tarsi stebuklas, yra išlikęs tik jo fragmentas. Tačiau ir iš jo galime susidaryti įspūdį apie turiningą Elenutės dvasinį pasaulį. Ji ir pati yra paminėjusi, jog didesnį dėmesį skiria ne išoriniam, o vidiniam grožiui, kurį atskleidžia savo dienoraštyje. Šiandien mums kyla nuostaba, klausiant ir ideškant atsakymų, iš kur mergina rado tiek vidinės jėgos atsispirti užpuoliko kėslams ir rinktis mirtį, nei išniekintą gyvenimą. Dienoraštyje, dar 1940 metais ji užrašė tarsi maldą, prašydama, kad Dievas ją stiprintų ateities bandymuose irk ad ji išliktų tvirta. Kaip pranašiška. Taigi, apie Elenos dienoraštį. Iš karto norisi pasakyti, kad čia nerasime nieko herojiško. Tos eilutės apie paprastą paprastos merginos, mokinės gyvenimą, anų laikų moksleiviams tekusius išbandymus, pasirinkimus. Čia atskleidžiama, kokiomis nuotaikomis tuo metu gyveno paprastas jaunas žmogus, atsiskleidžia jos charakteris. Žvelgiant plačiau, galima atsekti ir kai kurių užuominų apie bendrą nuotaiką to meto Kaune. Kokias pagrindines temas galima išskirti? Tai:

Gyvenimas tikėjimu. Ne vieną dieną ji pradeda paminėdama, jog dalyvavo Šv. Mišiose ir priėmė Komuniją. Neretai ją skiria už savo artimuosius.

Kristocentriškumas. Dienoraštyje jaučiamas gyvas santykis su Kristumi. Elena tiesiog klausia Kristaus, Jam dėkoja, prašo pagalbos. Švenčiausioji Mergelė Marija – jos užtarėja ir guodėja. Dienoraštyje nemažai citatų, kurios tik išryškina merginos troškimą siekti aukštesnių ir kilnesnių dalykų. Ypatingai ryškiai atsiskleidžia kilnumo ir skaistumo siekimas.

Mintys apie pašaukimą. Klusnumas. Artimo meilė. Pirmiausia Elena mąsto apie šeimą. Tačiau, kaip pati pažymi dienoraštyje, šios jos mintys ir siekimai kiek kitokie, nei bendraamžių, nes ji trokšta tokios meilės, kuri atspindėtų Dievo meilę. Šeima jai pirmiausia grindžiama tarpusavio meile ir pagarba, bet ne aistromis. Sau pavyzdžiu laiko savo šeimą., todėl stengiasi klausyti tėvų, nors ne visada pritaria jų nuomonei ir veiksmams.  Trokšta pagelbėti artimui tuo, kuo gali: artimiesiems padeda mokytis, pataria. Mintys apie vienuolystę. Dera pažymėti, kad Elenai įtakos turėjo ir mokyklos kapelionai, ir seselės kazimierietės, tuo metu vadovavusios mokyklai. Ji ne kartą pažymi, kad buvo pas seseles. Lanko religinius užsiėmimus jėzuitų bažnyčioje, skirtus moksleiviams, rekolekcijas. Ne kartą yra užsiminusi ir apie vienuolystę, tik iš pradžių mini, kad šios mintys tarsi stovi vietoje, yra kažkokia jėga, kuri tarsi supančioja, stabdo. Kitoje vietoje mini, jog vienuolynas – jos idealas, nes ji trokštanti tik melstis, dirbti, aukotis.

Skaitant jos dienoraštį matome, kad Elena kovojo su polinkiu į nusiminimą, savęs nuvertinimą – ji laikė save negražia, neprotinga: „Man šiandien kažko liūdna, nesinori mokytis. Tas liūdnumas man dažnai užeina. Kai pagalvoju apie save, atrodo, kad aš niekam tikusi: nei kalbi, nei gabi, nei maloni, nei gera, nei darbšti, nei talentinga, pagaliau - negraži, nedaili. Iš tikrųjų gi neturiu jokių gabumų, nei išmintingumo, nei patrauklumo, esu melancholikė. Kodėl aš negavau bent dalį savo mamos gabumų, grožio, kodėl tą viską turi Sabutė? Ji bus fąina mergaitė, kalbi, gyva, graži. O aš nežinau, kam esu tikusi... Mane niekas niekuomet nepamils... Be to, ta dėmė po kaklu... Bet, mano Gerasis Dieve, dovanok man už tai, neleisk nuodėmėj žūti, vesk teisingu keliu, aš dėkoju Tau už tai, ką davei.“ Tačiau matydama savo draugių paklydimus bei tuščią linksmybių šurmulį, ji savo sieloje brandino troškimą vis labiau atsiduoti Kristui:

„Komuniją ir Mišias paaukojau už save. Mamytė man patarė prie Komunijos eiti penktadieniais ir sekmadieniais, nes kiekvieną dieną sunku, reikia pailsėti. Man labai gaila, kad negaliu eiti kasdien prie Dieviškojo stalo. Kokia laiminga siela, kokia ji tyra, nekalta, ir aš noriu priklausyti prie tų laimingųjų sielų... Stengiuosi save stiprinti maldomis.“

„Dievas, siela, amžinybė. Tai turi būti mano gyvenimo tikslas. Aš turiu siekti amžinosios laimės, aš turiu ieškoti Jo ir rasiu, aš turiu belstis ir bus man atidaryta. Taip, aš rasiu ir bus man atidaryta. Viešpatie, mano Dieve, pasigailėk manęs, gelbėk mane ir atleisk man. Dieve, Mano Dieve, būk man kelrodžiu, būk mano vadovu, neleisk man žūti. O Marija, Mano Motina, melsk man pasigailėjimo, saugok mane nuo viso pikto, padėk man būti skaisčiai...“

„O, kad aš galėčiau būti meili kiekvienam žmogui, kokia aš tada jausčiausi laiminga! Juk tai kiekvienam pasiekiama ir aš galiu tai įvykdyti, bet sunku, sunku. Reikia save gerai suimti į stiprias rankas, reikia kovoti su pykčiu, nepalankumu. Būti simpatiškai ir kukliai, tai - laimė, laimė ir pasisekimas tarp žmonių. Aš noriu save gerbti ir gerbti kitus, bet turiu būti meili, gera, kukli, simpatinga. Marija, mano Motina, padėk man būti tokia meilia, kaip tos gėlės yra meilios, įberk saujelę kvapnių rožių lapelių į mano sielą ir širdį, ir mano lūpose bus amžinas šypsnys visiems neprieteliams, turtingiems, draugams ir vargšams. Viešpatie, laimink mano likimą, neleisk man žūti tarp nuodėmių, padėk man žengti šio gyvenimo keliu ir pasiekti amžinąją laimę. Aš žinau, Dieve, kad tu man padėsi, tu myli mane tokią, kokia aš esu, o aš už Tavo meilę ir malones atsilyginsiu nedarydama nuodėmių. Nuodėmė - nuodai, ji nuodija kilnius pasiryžimus, skaisčią širdį, kuklumą, bet labiausiai nuodija meilę Dievui ir atitraukia nuo Jo. Aš nujaučiu permainą savo gyvenime, nujaučiu artėjančią laimę ir skausmą.“

Žmogus gyvenimo kelyje niekada nėra vienas. Kokie išoriniai faktoriai formavo Elenos tokią pasaulėžiūrą? Jau užsiminėme apie šeimą. Motina. Atsidavusi šeimai. Ji pržiūrėjo 40 arų sodą, kiaules, vištas. Jos iniciatyva buvo pastatyti dveji namai Tvirtovės al 91. Vienas iš jų prie gatvės, o kitas kieme. Iškalbingas faktas tas, jog po Elenutės ir vyro mirties ji taip pat galvojo apie mirtį, tačiau nuo pražūtingo žingsnio ją sulaikė mintis, jog negalima vaikų palikti našlaičiais. Tėvas.Mokėjo rusų bei lenkų kalbas. Jaunystėje svajojo tapti kunigu, tačiau tai pasiekti sukliudė pinigų trūkumas. Pasižymėjo ramumu, taktiškumu, jautrumu, drovumu bei inteligentiškumu. Jis  dirbo pašte, vėliau -  raidžių surinkėju „Spindulio“,  „Raidės“ spaustuvėse. Gaudavo iki 500 litų. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Tėtis praktiškai išlaikė visą šeimą.   Sovietams grįžus, buvo vykdoma vyrų mobilizacija. Spirgevičius turėjo saugoti karinius sandėlius. 1945 metų balandžio 8 naktis buvo ypač vėjuota.Vėjo išjudingta tvora jį užgriuvo. Taigi, galima sakyti, Elena savo charakteriu buvo panaši į tėtį. Mokykla. Kad susidarytume geresnį vaizdą apie tai, kas formavo Elenos pasaulėžiūrą, žvilgtelėkime ir į jos lankytos dabartinės „Saulės“ gimnazijos istoriją. 1904 metais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. 1906  metų  kovo 4  dieną buvo leista kurti švietimo įstagas. Didysis Vilniaus seimas ragino kurti lietuviškas mokyklas ir auklėti jaunimą tautine dvasia. Visai netrukus, 1906 metų birželio 25 dieną buvo įkurta „Saulės“ draugija. Kauno gubernatorius Veriovkinas patvirtino šios draugijos įstatus. Jos steigėjai – kun. K. Olšauskas, P. Jaruševičius, A. Laumianskis, pedagogas T. Žilinskas, gydytojas R. Šliūpas, vargonų meistras J. Garalevičius. Draugijos tikslas – „platinti apšvietimą ant pamato katalikų tikėjimo tarp lietuvių gubernijoje“, tiksliau, rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms. 1906 metais draugija įkūrė mokytojų kursus, kitais metais jiems vadovavo žymus pedagogas Juozas Vokietaitis. Kadangi tuo metu Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos rengė mokytojus vyrus, Kaune pradėta rengti mokytojas moteris. Tai buvo pirmoji mokykla moterims. Kursai iš pradžių vyko Kaune, išnuomotose patalpose, vadinamame Miulerio name. Už nuomą teko daug mokėti, todėl nutarta pasistatyti savus namus, kuriuose įsikurtų ir „Saulės“ draugija. Netrukus iš Kauno miesto tarybos nupirktas žemės sklypas. Rūmų projektą paruošė inžinierius Malinovskis, darbų priežiūrą vykdė inžinieriai K. Šakenis ir B. Sližys. Lietuvos ir užsienio lietuvių suaukotomis lėšomis 1912 – 1913 metais buvo pastatyti „Saulės“ rūmai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo pradėtos telkti lietuvių švietimo įstaigos, perkelti mokytojų kursai. Bet netrukus kursai persikėlė į Vilnių, iš čia – į Voronežą. Karui pasibaigus, „Saulės“ rūmai virto lietuvių švietimo centru. 1919 metais mokytojų kursai vėl grįžo į Lietuvą ir tapo mišriąja, vėliau – mokytojų seminarija tik mergaitėms. Čia buvo priglausta ir pirmoji Lietuvoje Juozo Naujalio muzikos mokykla.

1923 metais įkurta pirmoji Lietuvoje mergaičių progimnazija, kurioje mokėsi 27 mokinės. Kas metai buvo atidaroma po dvi naujas klases.Mokinių skaičiui didėjant, 1926 metais liepos 14 dieną progimnazija tapo „Saulės“ mergaičių gimnazija. Tai pirmoji mergaičių gimnazija, įkurta Lietuvoje po Pirmojo pasauliniokaro. Pirmąja jos direktore buvo paskirta sesuo Marija Margarita Katarina Milevičiūtė, 1928 metais  ją pakeitė sesuo Marija Kazimiera Ona Liauksminaitė, nuo  1934 metų iki pat gimnazijos uždarymo jai vadovavo sesuo Marija Bernarda Anelė Čėsnaitė. Pradžios mokyklai vadovavo sesuo Marija Agnietė Elena Ramanauskaitė. Dar pirmaisiais gimnazijos metais susiformuoja šios mokymo įstaigos tradicijos. Čia daugiausiai tuo metu dirba sesrys vienuolės, tačiau samdomos ir pasaulietinės mokytojos, kurios negalėjo būti klasių auklėtojomis. Tuo metu mergaičių gyvenimas gimnazijoje buvo reglamentuotas, kad jos nenukryptų nuo griežtos dienotvarkės, šalia gimnazijos įsikūrusio mergaičių bendrabučio buvo įrengti ir seserų vienuolių kambariai, Seserys vienuolės susitikdavo su mokinėmis ne vien pamokų metu. Apie tai savo dienoraštyje irgi užsimena Elena. Tačiau nepaisant griežtos tvarkos, gyvenimas čia tekėjo visu pajėgumu“ gimnazija tuurėjo savo chorą, veikė įvairūs būreliai, buvo organizuojamos šventės, sporto varžybos, įvairūs susitikimai. Dažni gimnazijos svečiai buvo tuometis Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, prelatas Jonas Mačiulis – Maironis, kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas. 1927  metais įvestos namų ruošos pamokos 5 – 8  klasių mokiniams, o 1932  metais pradėta dėstyti lotynų kalba. 1929  metais gimnaziją baigia pirmoji abiturienčių laida.  1930 metų balandžio 1  dieną Švietimo ministerija leido  mergaičių gimnaziją Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija. Tuo metu įsteigta ir pavyzdinė pradžios mokykla. Gimnazijos pagrindinis uždavinys – ugdyti žmogaus asmenybę, lavinti jo protines, dorines ir fizines galias.

   Ypatingas dėmesys buvo skiriamas gimtajai kalbai ir literatūrai. Aukštesniųjų klasių merginos dalyvavo lietuvių kalbos ir literatūros popamokinėje veikloje, savo gebėjimus rodė įvairiuose minėjimuose bei narių susirinkimuose.  Nuo 1928  metų mokykloje veikė skautės, kurioms priklausė ir \elena, taip pat Marijos dukterų sodalicija, Eucharistinis būrelis. Štai, kokią mokyklą ir pradeda lankyti Elena.Pastebėtina, kad 1937 – 1938  metais mokykloje jau mokėsi iki penkių šimtų moksleivių, mokykla turėjo savo vėliavą, himną. Tačiau okupavus Lietuvą viskas radikaliai pasikeitė. „Saulės“ gimnazijos rūmuose vokiečiai įkūrė karo ligoninę. Mokykla buvo išsklaidyto po kitus pastatus. 1940 metais Šv. Kazimiero seserų kongregacijos gimnazija pavadinama Kauno VIII gimnazija.

Be abejo, Elenos asmenybei daug įtakos turėjo seserys kazimierietės, jų dvasingumas, formacija.  Galbūt nereikia pamiršti ir to fakto, kad tarpukaryje Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai dėjo daug pastangų, kad būtų įkurtas Katalikų universitetas. Jo rektoriumi netgi buvo paskirtas vyskupas Mečislovas Reinys. Jis turėjo pradėti veikti 1932 metų rugpjūčio 28 dieną  „Saulės“ rūmuose, tačiau iš valdžios pusės leidimas taip ir nebuvo duotas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, nors buvo sukaupta gera mokslinė bazė. Pažymėtina ir tai, kad gyvendama Kaune, šioje mokykloje 1938 metais labai trumpai lietuvių kalbą dėstė ir Adelė Dirsytė. Nėra žinoma, ar Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė buvo susitikusios, tačiau iškalbingas faktas tas, kad šias asmenybes, kurioms šiuo metu Kauno arkivyskupijoje pradėtos beatifikacijos bylos, jungė bendros mokyklos sienos, iškalbingas.  „Saulės“ rūmuose buvo įrengta ir katalikų koplyčia, skirta seserims kazimierietėms ir šią mokyklą lankiusioms mokinėms. Ją aptarnavo mokyklų kapelionai. Bendražmogiškam mergaičių paruošimui buvo skiriamas didelis dėmesys, jos taip pat įgydavo ir namų ruošos, piešimo, įvairių meninių darbelių pagrindus, buvo auklėjamos katalikiškai.

Koks didis Dievas, kuris nepaliaja žvelgęs į mažuosius, didžiomis dovanomis juos apdovanodamas. Ta jėga pasipriešššiiinti užpuolikui ne fizine išgale, bet dorybėmis dar ir šiandien daug kam neatrastas lobis, neatrastoji dovana. Elena gali mus pamokyti, kaip tą dovaną atrasti ir ja gyventi. Labai taiklaii ir net pranašiškai laidotuvių pamoksle, kaip brolis Česlovas Spirgevičius prisimena, yra kalbėjęs kun. P. Šniukšta: „Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu pamokei mane“...